Ne viskas, taip niūru ir tamsu. Yra trys pataisymai šiai sistemai ir jie labai paprasti.
Pirma pataisa – klausti bankams jūsų sutikimo prieš skolinant. Tai, labai labai paprasta, kai jūs einate į banką, ši nauja sistemos reforma suteikia dvi galimybes; duoti pinigus į banką ir pasakyti „Laikykite juos saugiai“ Aš nenoriu, kad juos skolintumėte, aš nenoriu, kad jais žaistumėte, tiesiog noriu rasti juos, kai grįšiu. Arba jūs galite nueiti į banką ir sakyti „Žiūrėk aš iš tikrųjų noriu gauti naudos iš šių pinigų, aš noriu pažiūrėti ar jie galėtų augti. Taigi aš noriu, kad juos investuotumėte“. Šie pasirinkimai būtų plačiai susiję su jūsų einamąja sąskaita ir investicine sąskaita. Taigi jūs turite pasirinkimą, jūs padedate pinigus į banką ir sakote laikykite juos saugiau man, nelieskite jų, tiesiog laikykite kol aš ateisiu ir atsiimsiu vėliau. Arba tu nori, kad pinigus investuotų su sąlyga, kad investavime gali būti rizikos. Taigi jūsų einamoji sąskaita funkcionuotų, kaip tai daro dabar, jūs turėtumėte mokėjimų kortelę, čekių knygutę, bankomato kortelę, jūsų alga taip pat eitų į šią sąskaitą. Tai būtų, kaip mes vadiname 100% rezervas, kuris reiškia, kad kai padedate pinigus, bankas jų neskolina. Tai taip pat būtų balansui kuris yra svarbus finansų krizės įvykiui; Greit tai paaiškinsiu, bet svarbiausia, kad pinigai negali būti naudojami bankų, jie negali jų liesti, jie negali jų skolinti, investuoti, jie negali daryti nieko, kas jiems keltų riziką. Realybė yra tokia, kad jie negalėtų darytis sau naudos, investuodami pinigus, jie tik paprašytų mažo užmokesčio kiekvienai sąskaitai. Bet šis būtų žymiai mažesnis, nei jūs jau sumokėjote gelbėdami bankus per pastaruosius kelius metus. Kitas sąskaitos tipas būtų investavimo sąskaita, kur pinigai būtų naudojami sudaryti paskolas, taigi jūs sutiktumėte, kad čia gali būti rizikos, kuri būtų galbūt jūsų naudai. Taigi jie mokėtų palūkanas, jūs turėtumėte pasakyti, kiek laiko norėsite investuoti, taigi tarkim skirsite tris mėnesius, dvylika mėnesių, nesvarbu. Arba jūs pasakysite, jog pranešite 30 dienų arba 60 dienų prieš atsiėmimą. Labai svarbus dalykas yra, kad jūs ir bankas dalinsitės rizika, rizika nebus surišta su mokesčiais ar vyriausybe; ir tai tinka bet kokiam kiekiui pinigų, kažkas, kuris turės milijoną svarų prisiims riziką, jie negalės šių pinigų išskaldyti, įdėti į atskiras sąskaitas ir tada gauti mokesčių mokėtojų garantiją kaip vienintelio būdo statymą. Tai turi didelių pranašumų. Jeigu bankas bankrutuoja ir jie dirba su pilno rezervo sistema, tada viskas ką valdžiai reikės padaryti tai nubrėžti raudoną linija po banku ir visi žmonės, kurie sakė „Aš noriu kad mano pinigai būtų naudojami rizikingai“ – šios sąskaitos bus saugios. Pinigai nebuvo paskolinti, nebuvo investuoti ir jie čia pat, todėl šios sąskaitos būtų perkeliamos į kitą banką ir likę aktyvai būtų padalinti, taigi viskas, visos paskolos, visi užstatai, kuriuos bankas sudarė būtų padalinti ir išparduoti ir taip jie padengtų pinigus žmonių, kurie priėmė riziką savo investicijomis.
Antrasis pataisymas yra tas, kad bankas privalo pasakyti mums, kaip jis naudos mūsų pinigus. Taigi, kai jūs nueinate į banką ir atsidarote investicinę sąskaitą ir sakote, žiūrėkite aš noriu, kad mano pinigus investuotumėte ir pabandytumėte uždirbti kažkiek palūkanų bankui reikėtų pasakyti, kur tie pinigai bus investuoti. Taigi, jūs tikriausiai sakysite, investuokite šiuos pinigus į X ir Y ir Z ir kitus dalykus. Taigi, jeigu jūs esate tas, kuris nesutinka remti Britų Aviaciją ir ir nenorite, kad jūsų pinigai būtų naudojami prekių spekuliavimui, jūs galėtumėte pasakyti kad jūs nenorite šitokios paskyros ir, kad atidarysite labiau etišką paskyrą ir tada kai Royal Bank of Scotland norės paremti Kanados kasinėjimus, žinote jog jie kasinėja Kanadą, kad rastų naftos, jiems iš tikrųjų reikėtų ieškoti žmonių, kad pradėtų tam tikrą veiklą ir galbūt juos rastų bet tai leistų pasirinkti kas būtų daroma su jūsų pinigais. Tai reiškia, kad banko investicijų prioritetai pradėtų atspindėti visuomenės prioritetus gerokai labiau nei pačio banko greito pelno interesus. Mervyn King kalbėjo tai, jis sakė „Mums reikia sistemos kurioje pinigų tiekėjai rizikuotų aktyvais – ar tarpininkaujant bankams, ar kitiems dalykams – turime duoti suprasti, kad jie nebus apsaugoti nuo praradimų mokesčių mokėtojų pinigais. Kreditoriai turi žinoti, kad jie patirs tikrus nuostolius“. Tai labai svarbu suprasti žmonėms, kurie stovi geroje investicijos rizikos pusėje, jie irgi gali prarasti, jei nepasisektų.
Trečias dalykas: Mes turime gražinti licenziją kurti pinigus demokratinei galiai. Mums reikia atimti ją iš bankų. Tai skamba gana radikaliai. Kai kuriems tai skambėtų net komunistiškai. Bet taip nėra. Tai ne nauja idėja. Tai jau buvo padaryta praeityje Robert Peel Konservatorių ministro pirmininko 1844 m. kai jis išleido įstatymą sakydamas, nuo šiol, tik Anglijos bankas spausdins pinigus. Nuo tada žmonės gauna tik pelną, kurdami pinigus, kuriuos Anglijos bankas sukuria dešimt svarų banknotų jie parduoda juos bankui nominalia verte. Taigi jis parduoda 10 svarų už 10 svarų. Tai tekainuoja Anglijos Bankui 3 ar 4 pensus pagaminimui. Skirtumas kiek kainuoja pagaminti banknotą ir kiek už jį Anglijos Bankas gaus pardavęs yra pelnas ir šis pelnas yra sumokamas per iždą, taigi tai sumažina mokesčių kiekį, kurį turime mokėti. 2007 šis pelnas buvo £1.65 mlrd., 2008 £2.3 mlrd., 2009 £2.1 mlrd., 2010 £491 milijonų. Per dešimt metų tai buvo £20 mlrd. svarų, kurie tekdavo vyriausybei, kurie reiškia, kad £20 mlrd. mažiau mokesčių žmonėms. Tai maždaug viskas ką mes surinktume iš oro uosto mokesčių, bet to užtektų ir dešimtims tūkstančių seselių, £20 mlrd. yra maždaug 20% ką mes išleidžiame NST per metus. Bet šis įstatymas niekados nebuvo atnaujintas nuo 1844. Jame kalbama tik apie banknotus, jame kalbama apie apčiuopiamus banknotus, tai reiškia, kad per elektroninių pinigų kūrimą komerciniais bankais per 40 metų mes praradome £2.1 mlrd. pajamų. Taigi tai £2.1 mlrd. mokesčių, kuriuos mes turime užmokėti vyriausybei be reikalo, nes vyriausybė perdavė atsakomybę ir ir privilegijas kurti pinigus komerciniams bankams. Mes parašėme Mervyn King sakydamas ar mes neturėtume atnaujinti šio įstatymo? Jis atsakė sakydamas:
„Jūs siūlote, kad bankai grįžtų į seno įstatymo vėžias, kuris buvo sukurtas 1844 kaip bankų reformos aktas. Jūs tikriausiai nežinote, jog aš skelbiau šias idėjas šia tema – kaip šias idėjas pristatė John Kay – neabejotinai rimtas svarstymas mūsų finansinės sistemos reformavimui.“
Jis kartojo kelis kartus, kad mums reikia atskirti rizikingą skolinimą ir mokėjimų tarnybas, kurios iš esmės yra tai, ką mes giname. Taigi tai Anglijos banko valdytojas, jūs nemanote, kad jis žino ką jis šneka ir šnekėjo daugelį kartų vėl ir vėl kad sistema privalo pasikeisti ir mes negalime laikyti šitokios, nebent mes pritariame kad mokesčių mokėtojai visada bus ant kabliuko.
Taigi, jeigu mes gražiname jėgą spausdinti pinigus iš bankų valstybei, kas nuspręs kiek pinigų turėtų būti sukurta? Tai turėtų būti sudėtingas klausimas. Mes žinome iš patirties, kad negalime leisti bankams nuspręsti kiek pinigų bus ekonomikoje, jiems ši atsakomybė per didelė. Panašiai mes negalime pasitikėti buvusiais ministrais pirmininkais ir mes negalime pasitikėti George Osborne irgi. Čia yra tiesiog per daug konfliktų, jei vienas asmuo nuspręs ar reikia daugiau pinigų ir taip pat kaip jie bus išleisti. Dabar, kai jie bankuose; daugelis žmonių toliau renkasi šitokį sprendimą, ir nesupranta kad jie sukuria naujus pinigus, nes jie neturi supratimo, kaip ši sistema veikia. Bet jie visados yra skatinami priimti sprendimą skolintis, sukurti naujų pinigų. Jeigu jūs Nick Clegg ir jūs įtrauktas į sprendimą, kiek naujų pinigų bus sukurta ir čia dar studentai šūkauja ir padeginėja daiktus už ofiso lango, tada tiesiog vilioja pasakyti „Na, pasiskolinkim dar £20 mlrd. šį mėnesį ir duokime visiems nemokamą mokslą kitiems trejiems metams, tai išspręs problemą… Greitaeigis traukinys – £20 mlrd.“ Tai tiesiog per daug kainuoja. Jūs turite atskirti sprendimus, kiek naujų pinigų yra sukurta ir kiek jų yra išleista. Taigi mes turime perduoti šiuos pinigus nepriklausomam asmeniui ir mes rekomenduojam juos perduoti Monetariniam komitetui, vaikinam kurie nustato palūkanų normą. Jie nustotų jas nustatinėti ir tada pradėtų galvoti kiek jų bus įdėta į ekonomiką. Čia nebūtų jokios politinės įtakos iš vyriausybės taigi George Osborne negalėtų tiesiog ateiti 2014 ir pasakyti, „Ar galite tiesiog atspausdinti keletą šimtų milijardų? Aš noriu, kad ekonomika atrodytų gerai, per ateinančius rinkimus kitais metais“. Tai būtų neįmanoma – nebūtų jokio realaus sąryšio tarp Monetarinio Komiteto ir išrinkto politiko, kuris bando būti išrinktas vėl. Vis dėlto jie būtų atsakingi parlamento todėl visi valdininkai atstovaujantys mus turėtų galią apklausi Monetarinį Komitetą ir prašyti jo atąskaitos. Jie būtų visiškai permatomi, taigi jų sprendimai būtų paviešinti ir jų susitikimai taip pat ir pirmą kartą istorijoje būtų parodoma visiškai viešai, mes matytume kas kuria pinigus ir kaip tie pinigai naudojami. Mes niekada neturėjome tokios galimybės. Kaip visi šie pinigai atsirado ekonomikoje? Jie būtų pridėti prie biudžeto pajamų, todėl vyriausybė galėtų nuspręsti ar sumažinti mokesčius ar panaudoti juos naujiems projektams, tai vadiname politiniu sprendimu. Bet kaip ir su visomis pajamomis, jie eitų į vietinę vyriausybę ar kitus skyrius, tie pinigai atitektų tų skyrių darbuotojams arba rangovams ir tada tie pinigai palaipsniui nutekėtų į realią ekonomiką, parduotuvėm, gamyklom verslams didžiosiose gatvėse. Taigi, ką tai mums reiškia? Skolos ir skurdo atsikratymas, nes pirmą kartą tu pradėtum dėti pinigus į ekonomiką nekeldamas skolos lygio tuo pačiu metu. Mums nebereikėtų skolintis, kad įdėtume pinigų į ekonomiką.
Tai reiškia tai, kur tu esi dabar su šiuo kylančiu skolos lygiu, nuo šio taško jei padarytume šias reformas, pradėtume leisti ekonomikoje naujus pinigus, stimuliuotume ekonomiką, padrąsintume verslus, padrąsintume darbų kūrimą ir tuo pačiu metu, tai būtų panaudota sumažinti skolą, taigi tai sumažintų skolas, kurias turi žmonės. Tai vienintelis būdas, kuriuo galime sumažinti skolos kiekį ekonomikoje.
Jei pasiliktume prie tos pačios sistemos tada vienintelis būdas skatinti ekonomiką būtų skolintis. Tai sumažintų nelygybę, nes daugiau nebeliktų šio perskirstymo efekto, kuris perskirsto pinigus iš vargšų turtingiesiems ir iš visos šalies tiesiai į Londoną. Tai ženkliai sumažintų bankų galią, jų galia kyla iš mūsų priklausomybės nuo jų skolinimo, kad ekonomika veiktų. Tai taip pat kyla iš to, nes nes jie žino, jog turi sužlugdyti vyriausybę kad suteiktų jai pagalba, nes ji neturi kito šanso, taip veikia mūsų sistema. Taigi, jeigu mes paliktume tą pačią sistemą, mes toliau remtume bankus, jie toliau grobstytų pinigus, turėtume pasikartojančią recesiją, turėtume mokesčių mokėtojų žlugimus, turėtume vis augančia skolą, turėtume deficitą, kurio neįmanoma atsikratyti ir privalėtume toliau karpyti biudžetą viešosiose paslaugose ir turėtume darbo nepatikimumą. Jeigu pakeistume sistemą, bankai privalėtų gyventi arba mirti griežtai valdomi, jei jie susimautų, jie bankrutuotų ir jeigu kiltų krizės, jiems būtų taip pat krizės. Skola pradėtų kristi, nes nauji skola nepadengti pinigai būtų pradėti diegti į ekonomiką, jūs turėtumėte mažesnius mokesčius, nes šie pinigai, sukurti vyriausybės būtų naudojami sumažinti mokesčius. Pavyzdžiui nebeturėtume PVM. PVM yra mokestis, kuris labiausiai liečia vargšus nei turtinguosius, mes turėtume stabilią ekonomiką, todėl verslai kurtųsi ir plėstųsi, samdomi darbuotojai nebūtų mėtomi kas 7 metus dėl kitos bankų sukeltos recesijos. Jūsų gyvenimo pagerėtų, o mokesčiai sumažėtų, ekonomika taptų stabili, jūsų darbas būtų saugus, namų kainos nebekiltų pro stogą. Trečdalis pasaulio skolos, pareiškimas iš jubiliejinės skolos kampanijos: „Vargingiausios 48 turi skolų už 168 mlrd. dolerių, (£103 mlrd). Šie £149 mlrd. kuriuos bankai sukūrė iš nieko būtų panaudoti 2005 išpirkti skolą vargingiausioms 48 šalims pasaulyje. Jeigu suprastumėte jei visa ši skola, visas trečdalis pasaulio skolos, kurią šios šalys apmoka yra tiesiog numeriukai jūsų kompiuterinėje sistemoje – tai legalus kontraktas, tai nėra tikra – šias skolas labai lengva jeigu mes nuspręstume, kad būtent taip ir reikia. Jūs galėtumėte paremti aplinkos krizės atstatymą, taip pat £171 mlrd. sukurti bankų 2006, jie galėtų būti panaudoti sukuriant atsinaujinančia energiją visai JK, tai labai didelė investicija, einant į švarią energiją ir išvengiant namų kainų krizių, finansinių burbulų.
Taigi, tai skamba puikiai, bet kas apie kredito krizę, kuri ištinka pakartotinai, žinoma bankai pumpavo pinigus į ekonomiką ir jei juos sulaikytume nejaugi visa ekonomika pradėtų smukti? Realybė yra tokia, kad suprastume šį procesą, mums reikia pažiūrėti Trainspotting: mums reikia atjaukinti mus pačius nuo skolos. Mes gyvenome visiškoje skola pagrįstoje ekonomikoje taip ilgai. Dabartinė sistema visada aprūpina per dideliu kreditu, aprūpina per dideliu skolinimosi, štai kodėl mes turime šiuos kainų burbulus ir ši spekuliacija kuri neprideda jokios vertės realiai ekonomikai. Sistemos tipas apie kurį kalbame aprūpintu mus pinigų gerovės lygiu nes tai iš tikrųjų turėtų sąryšio su tuo ką žmonės išsaugojo ir ką bankai gali skolinti. Taigi naujoji sistema aprūpintu tinkamu gerovės lygiu ir ko mums reikia nepamiršti, kad neturėtume staigaus gerovės lygio smukimo nuo kurio ir esame dabar priklausomi Mums reikia sklandaus perėjimo ir tuo pasirūpinti iš esmės yra lengva, viskas ką mums reikia padaryti, tai atsižvelgti į verslus padėti verslams augti tuo periodu, kol atsikratysime skolos, kol atprasime nuo jos. O kas jei bankai paliks JK? Taigi, to jie visada bijojo. Realybė yra ta, kad reforma prisitaikys prie tam tikros valiutos, taigi tai galima daryti Svarui Sterlingui, tai galima daryti Eurui, tai galima daryti doleriui. To negalima daryti tik Vokietijoje, tai privaloma padaryti visai euro zonai tuo pačiu metu Bet jei tai bus taikoma valiutai o ne šaliai, tai paveiks bankus bet kur, kur jie veiks. Jeigu jie nori verslauti svarais, jie privalės priimti taisykles, taigi, net jei jie persikels į Hong-Kongą jie negalės apeiti taisyklių. Jie gali reaguoti sakydami kad mes turime pažiūrėti ar Londonas yra geriausia būstinė. Realybė yra ta kad ši reforma bus panaši į Tesco uždarymą atsikratant 2400 jų parduotuvių, kad išvengti plastikinių maišelių mokesčio, tai nesukels jokio ekonominio veiksmo, taigi tai greičiausia viena iš reformų, kuri panaikins bankininkų norus palikti šalį.
Kas apie infliaciją? Žinoma, jeigu perduosite vyriausybėms galią kurti pinigus, tai galėtų sukelti hiperinfliaciją kaip Zimbabvėje ar Veimaro resupblikoje Vokietijoje. Taigi kaip sakiau yra per daug pavojinga suteikti pinigų kontrolės atsakomybę politikams, nes interesų konfliktai būtų tiesiog per dideli. Vis dėlto, tuo pačiu ar iš tikrųjų yra saugu atiduoti tai bankininkams kurie yra motyvuoti gauti pelną ir komisinius su premijomis. Bankai kūrė pinigus kažkur 8% kiekvienais metais per pastaruosius 40 metų, tiesiog skolindami daugiau, didindami skolą, didindami pinigų lygį ekonomikoje. Štai kodėl mes turime infliaciją, kur duonos kepalas 1950 būtų kainavęs jums 4 pensus, o dabar kainuoja svarą ar daugiau. Tai ne duona tapo 25 kartus puikesnė ar vertingesnė tai faktas, kad visi pinigai buvo pumpuojami didinti kainas. Taigi jei perleisite atsakomybę kurti pinigus asmenims kurie turi tokius polinkius, tada jūs turėsite infliaciją. Daugiau būtų žymiai saugiau jei atimtumėte atsakomybę kurti pinigus iš jų ir užtikrintumėte, kad tai darytų nepriklausomas organas – Monetarinis Komitetas ir jeigu infliacija pradėtų kilti, jie stabdytų pinigų kūrimą ir tai yra saugiausias būdas, kuris gali limituoti infliaciją ir stabdyti kainų augimą, kaip tai yra dabar. Meryvn King šnekėjo panašiai, jis sakė:
„Keitimasis aš manau neišvengiamas, vienintelis klausimas yra ar mes galime tai įgyvendinti kol kita karta nebus sužalota aplinkos ir didesnių krizių. Krizė jau paliko skolos palikimą kitoms kartoms, mes privalome nepalikti jiems šios bankininkavimo sistemos.“
Jeigu paliksime dabartinę sistemą, mes turėsime skolą, kuri vis augs ir augs, nes mes turime visiškai skola paremtą sistemą ir tuo pačiu metu jei paliksime šitokią sistemą bus dar daugiau krizių ir mes gausime už jas sumokėti. Mervyn King toliau kalba apie dabartinę sistemą, dalinį rezervų bankininkavimą. Jis sako:
„Pašalinus dalinį rezervų bankininkavimą aiškiai suprasime, kad pretekstas, kad nemokami indėliai gali būti paremti rizikingais aktyvais yra alchemija. Kad veiktų finansinė alchemija reikalingi mokesčių mokėtojai. Visuomenė, kuri remiasi finansine alchemija yra blogas pavyzdys jos protingumui.“
Tai Mervyn King kuris sako, jog dabartinė sistema yra tiesiog nesveika.